Dažnai užduodami klausimai: Kaip susitaikyti po neištikimybės?

Atleidimas: sąmoningas sprendimas

Kai partneris neištikimas, tai gali pasijusti kaip gilus dūris į širdį. Gali iškilti nusivylimo, pykčio, gėdos, sumaišties ir savęs abejonės jausmai – ypač jei apie tai sužinojai netikėtai ir anksčiau neturėjai nė menkiausios užuominos. Tačiau net jei kažkaip ir įtarei, tiesa vis tiek gali tave visiškai sukrėsti.

Galbūt šiuo metu esate būtent tokioje situacijoje. Norite išsaugoti santykius ir svarstote, ar – ir kaip – galite atleisti savo partneriui.
Štai keletas minčių ir patarimų, kurie galbūt padės.

Pirmasis paguodos šaltinis

Žinia, kad jūsų partneris buvo neištikimas, gali būti labai skausminga. Tačiau tuo pačiu metu jūsų stipri emocinė reakcija rodo, kad ištikimybė jums yra svarbi ir giliai įsišaknijusi vertybė. Ir jūs nesate vienintelis, kuriam taip yra. Daugelis žmonių trokšta visą gyvenimą trunkančių santykių, kuriuos žymėtų abipusis ištikimumas ir bendras senėjimas. Šis troškimas nėra neįprastas – priešingai, jis yra visiškai natūralus ir vertingas. Pavyzdžiui, „Shell“ jaunimo tyrimas rodo, kad šį troškimą jaučia daugelis. Jums nereikia gėdytis savo vertybių ar jų abejoti. Atvirkščiai: turėti vertybes ir kurti savo gyvenimą pagal jas yra brangi stiprybė, kurią turite teisę išlaikyti.

Ar galiu tai atleisti?

Galbūt dabar klausiate savęs: „Kaip aš galėčiau tai atleisti?“ Tokia abejonė yra visiškai suprantama, ypač kai skausmas vis dar toks šviežias. Žvelgiant plačiau: atleidimas pirmiausia nėra jausmų klausimas– tai laisvos valios klausimas. Nepriklausomai nuo to, ar kitas žmogus pripažįsta savo klaidą, ar ne, atleidimas yra tai, ką jūs nusprendžiate suteikti. Tai sąmoningas pasirinkimas, padarytas nepaisant skausmo, sielvarto ir pykčio.

Tuo pačiu atleidimas nereiškia, kad reikia apsimesti, jog neteisybė niekada neįvyko, ją sumenkinti ar neigti savo jausmus. Tai taip pat nereiškia, kad reikia nuslėpti savo skausmą ir elgtis taip, tarsi viskas staiga būtų gerai. Skausmas ir kitos sudėtingos emocijos gali išlikti dar ilgą laiką. Tai normalu. Gydymas užtrunka, ir tu turi teisę sau tą laiką skirti.

Taigi, taip – apsispręsti atleisti kam nors už išdavystę gali būti nelengva. Tačiau tai taip pat yra kažkas, kas gali tapti įmanoma.

Kodėl aš apskritai turėčiau atleisti?

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lengviau yra neatleisti. Ir visiškai suprantama, kad jaučiame pasipriešinimą. Tačiau atsisakymas atleisti gali įstrigti mus savotiškame aukos vaidmenyje – o galiausiai labiausiai kenčia patys. Keršto mintys ar neišblėstantis pyktis yra tarsi sunkus emocinis kuprinis, kurį ir toliau nešame ant savo pečių. Ir tai kelia pavojų: pavojų tapti kartėliu.

Piktybinis nusiteikimas gali užgožti mūsų požiūrį į gyvenimo gėrį ir apsunkinti džiaugsmo pajautimą. Laikui bėgant, galime net pradėti perduoti savo liūdesį ar skausmą kitiems – kartais netyčia skaudindami būtent tuos žmones, kurie mums brangūs. Tačiau tokią grandininę reakciją galima nutraukti sąmoningai nusprendus atleisti.

Šiuo atžvilgiu atleidimas gali būti vienas iš drąsiausių ir labiausiai gydančių žingsnių, kuriuos galite žengti.

Naudingas žingsnis šiame procese gali būti požiūrio pakeitimas: paklauskite savęs: „Kaip mano elgesys veikia mano partnerį – ar kitus žmones?“ Juk nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Galbūt ir jūsų pačių gyvenime yra sričių, kuriose jūs taip pat padarėte klaidų.

Žinoma, tai nereiškia, kad reikia kaltinti save dėl kito žmogaus neteisybės ;-). Tačiau noras sąžiningai pripažinti savo klaidas – ir suvokti, kad ir tu pats esi priklausomas nuo kitų atleidimo – gali padėti lengviau žengti tą žingsnį atleidimo link.

Beje, atleidimas nebūtinai reiškia, kad santykiai turi būti visiškai atkurti. Tai galėtų būti kitas žingsnis – susitaikymas. Ar taip nutiks, ar ne – tai jau kitas klausimas, kurį galite nagrinėti atsargiai ir palaipsniui, savo tempu.

Linkime jums visko geriausio! 💚

Sudėtingi santykiai ir nėštumas: kaip reaguoti? — Testas